Mano vaikas nieko nevalgo!

Kodėl jie nemėgsta daržovių

Negaliu priversti savo septynių mėnesių dukrelės valgyti daržovių.

Dvidešimto amžiaus pradžioje daržovės ir vaisiai į vaikų valgiaraštį būda­vo įtraukiami labai vėlai: maždaug nuo dvejų ar trejų metų, be to, labai atsargiai. Kadangi būdavo maitina­mi krūtimi, kūdikiai puikiai išsiversdavo ir be daržo­vių, nes iš motinos pieno gaudavo visus reikalingus vitaminus. Kai paplito dirbtinis kūdikių maistas, vai­kams pradėjo trūkti kai kurių vitaminų (prireikė kelių dešimtmečių, kol į pieno mišinius gamintojai papildo­mai pridėjo reikiamų medžiagų). Taigi atsirado porei­kis gerokai anksčiau duoti vaikams vaisių ir daržovių. Tačiau kilo problema – menkas jų kaloringumas.

Mažų vaikų skrandukai maži. Jiems reikia koncentruoto maisto, kurio kaloringumas didelis, o tūris mažas. Ir tai pagrindinė vaikų neprivalgymo priežastis. Daugelyje šalių vaikai neprivalgę, o suaugusieji maisto trūkumu nesiskundžia. Būtų klaidinga manyti, kad suaugusieji suvalgo viską, nieko nepalieka vaikams. Tėvai (ypač motinos) ir mūsų šalyje, ir visur kitur savo vaikais rūpinasi. Jie mielai atiduotų paskutinį savo kąsnį vaikams pamaitinti. Bėda, kad neretai visas jų turimas maistas – daržovės ir šakniavaisiai, kuriuose daug skaidulų, tačiau mažai kalorijų. Suaugusieji gauna pakankamą medžiagų kiekį, nes turi gana didelius skrandžius. O didelis kiekis bet kokio maisto gali nutukinti. Vaikai, kad ir kaip stengtųsi, nepajėgia suvalgyti tiek daržovių, kiek jiems reikia, nes jų skrandyje tiesiog nėra pakankamai vietos.

100 g motinos pieno yra 70 kcal. Palyginkime: 100 g virtų ryžių turi 126 kcal, virtų avinžirnių – 150 kcal, vištienos – 186 kcal, bananų – 91 kcal, o 100 g obuolių – tik 52 kcal, apelsinų – 45 kcal, virtų morkų – 27 kcal, virtų kopūstų – 15 kcal, virtų špinatų – 20 kcal, špara­ginių pupelių – 15 kcal, salotų – 17 kcal. Ir taip yra tu­rint galvoje, jog šis maistas gerai nuvarvintas, nes jei­gu lieka daugiau vandens, jis dar menkiau sotus.

Prieš kelerius metus vienas mokslininkas iš smalsumo nusprendė patyrinėti kelių motinų Madride savo vaikams ruošiamą maistą. Maistas buvo iš mėsos ir daržovių. Jis nustatė, kad vidutiniškai 100 g maisto būdavo 50 kcal. Ir tai vidurkis. Kai kuriais atvejais būdavo vos 30 kcal, nors maistas su mėsa. Įsivaizduokite, kas tada yra vienose daržovėse. Ar vis dar nesuprantate, kodėl jūsų vaikas mieliau renkasi motinos pieną, o ne daržoves? Ar vis dar tikite tvirtinimu: „Reikėtų jam duoti daugiau sotaus maisto, kitaip jis neaugs“?

Paliktas ramybėje vaikas retai kada atsisakys daržovės. Ir visai ne dėl skonio. Paprastai vaikai noriai suvalgo kelis kąsnius daržovių, kuriose daug jiems reikalingų medžiagų ir mineralų. Bet tik kelis kąsnius. Kai kurios motinos prikrauna pilną lėkštę šio „sveiko“ maisto. Taip jos ne tik daro žalą, bet ir įžeidžia vaiką, nes krūtį arba buteliuką nori pakeisti šia lėkšte, turinčia triskart mažiau kalorijų! „Jie nori numarinti mane badu!“ – mąsto vaikas. Mūsų pastangos jį stulbina, žinoma, jis nesutinka su tokiu nesąžiningu siūlymu. Tada prasideda kova ir vaikas ima taip nekęsti vaisių ir daržovių, kad suaugęs, kai jau galėtų valgyti, jų tiesiog nebenori.

Daugelis liaujasi valgyti sulaukę metų

Pagal savo svorį kūdikiai valgo kur kas daugiau už suaugusiuosius. Vadinasi, kažkuriuo metu pakeliui į suaugusio žmogaus gyvenimą jie turi pradėti valgyti mažiau. Dažniausiai, daugelio motinų siaubui, tai nutinka gana anksti. Vaikai „nustoja valgyti“ sulaukę maždaug dvylikos mėnesių. Vieni liaujasi valgę devynių mėnesių, kiti ištempia iki pusantrų arba dvejų metukų. Labai nedaug vaikų valgo ir toliau, o kai kurie „nuo pat gimimo niekada gerai nevalgė“.

Šitaip viskas pasikeičia dėl sulėtėjusio augimo tempo. Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikiai auga greičiau nei bet kada (išskyrus gimdoje praleistą laiką). Antraisiais metais augimas jau gerokai lėtesnis: tik maždaug 9 cm ir 2 kg. Kadangi vaikas vis daugiau juda, padidėja judėti reikalingos energijos poreikis, be to, padidėja poreikis energijos, kurios reikia išgyventi, nes vaikas yra didesnis. Bet augti reikalingos energijos poreikis sumažėja labai ryškiai, taigi vaikui apskritai energijos reikia tiek pat arba mažiau nei anksčiau. Specialistai tvirtina, kad aštuoniolikos mėnesių vaikas vidutiniškai valgo tik šiek tiek daugiau už devynių mėnesių mažylį. Iš tikrųjų tai daugelis aštuoniolikos mėnesių vaikų valgo mažiau nei tada, kai jiems buvo devyni mėnesiai. Neatsižvelgiantys į šį faktą tėvai nuoširdžiai klysta manydami: „Jeigu būdamas metų jis valgė tiek, tai sulaukęs dvejų turi valgyti dvigubai daugiau.“ Viskas baigiasi tuo, kad motina stengiasi sumaitinti savo vaikui dvigubą maisto kiekį, kai jam užtektų ir pusės. Konfliktas neišvengiamas, kartais net žiaurus.

Be to, vaikai valgo itin skystą maistą, tokį kaip trinti vaisiai ir daržovės. Kai galiausiai gauna kieto maisto, pavyzdžiui, makaronų, vištienos, keptų bulvių, duonos arba avinžirnių, tokio, suprantama, jiems reikia gerokai mažiau.

Kiek trunka ši fazė? Atrodo, kad tokia padėtis laikina. Paklausiusios senelės, kaimynės arba gydytojų patarimo motinos kartais nusprendžia, jog jų vaikas tai „išaugs“. Daugelis vaikų tarp penkerių ir septynerių metų tikrai pradeda valgyti daugiau, nes patys darosi didesni. Tačiau toks menkas pokytis paprastai neati­tinka šeimos lūkesčių. Kita vertus, žmonėms maisto reikia labai nevienodai, kai kurie vaikai valgo gerokai daugiau arba mažiau nei tokio pat ūgio jų bendraamžiai. Be to, labai skiriasi ir tėvų lūkesčiai. Vienos mamos būtų laimingos, jeigu jų vaikas suvalgytų visą jam patiektą porciją makaronų, kitos norėtų, kad jų vaikas suvalgytų mėsos su bulvėmis, dar indelį jogurto ir bananą. Kažkodėl kai kurie vaikai mažai valgo iki pat paauglystės. O tada, kai lėtą vaikystės vidurio augimo tempą pakeičia paauglystės spurtas, jie ima jausti nepasotinamą alkį ir, motinų nuostabai ir džiaugsmui, šluoja viską iš eilės.

Ištrauka iš knygos

Carlos González. Mano vaikas nieko nevalgo! Vertėja Ema Bernotaitė. – Vilnius: Briedis. – 256 p.

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato naują knygų seriją „Pabučiuok mane“, kurioje – praktiniai patarimai tėvams apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Pirmoji šios serijos knyga – pediatro Carloso Gonzálezo bestseleris „Mano vaikas nieko nevalgo!“.

1. Gonzálezas – gydytojas, raginantis tėvus laužyti stereotipus. Jis tikina, kad negalima auginant ir auklėjant vaikus aklai vadovautis viena kitai prieštaraujančiomis specialistų nuomonėmis. Svarbiausia kliautis intuicija ir auginti juos su meile, pagarba ir suteikiant kuo daugiau laisvės.

Gydytojas yra trijų vaikų tėtis, todėl jo knygos paremtos ne tik medicinos praktika, bet ir asmenine patirtimi.

Pirmoje serijos „Pabučiuok mane“ knygoje C. Gonzálezas tvirtina, kad daugelis tėvų jaudinasi, jog jų vaikai valgo per mažai. Ir visai be reikalo, nes kiekvienas vaikas pats žino, kiek maisto jam reikia. Nustokime maitindami savo mažuosius žaisti „lėktuvėlius“, slėpti mėsos ar daržovių gabalėlius košėje. Autorius sako, kad niekada negalima versti vaiko suvalgyti daugiau, nei jis nori – jokiomis priemonėmis, jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių! Tėvai turėtų tik pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, nes verčiant valgyti dažniausiai viskas baigiasi ašaromis, taip formuojami blogi mitybos įpročiai, galintys turėti neigiamų padarinių ateityje.

Knygoje autorius pateikia jam siųstus mamų, skatinančių savo vaikus valgyti daugiau, pasakojimus. Jais remdamasis C. Gonzálezas atsako į visiems tėvams rūpimus klausimus: kodėl mano vaikas nevalgo? Kiek jis turėtų suvalgyti? Ar reikalingas žindymo režimas? Kada kūdikiui pasiūlyti kieto maisto? Kodėl nereikėtų aklai pasitikėti augimo grafikais? Iš kur atsiranda valgymo baimės ir kaip jų išvengti?

Kiekvieną, atsivertusį šią knygą, C. Gonzálezas privers susimąstyti ir pažvelgti vaiko akimis – o jei mums kas nors lieptų suvalgyti visą porciją iki paskutinio kąsnelio? Kaip jaustumėmės, jei kas nors verstų valgyti patiekalus, kurių nemėgstame?